Negrynųjų pinigų samprata

Esant negrynųjų apyvartai realūs piniginiai ženklai, kaip atsiskaitymo priemonė, nedalyvauja, o naudojami savotiški simboliai, t.y. skaitmeniniai įrašai apie apyvartoje esančią pinigų masę.

Apskritai pinigai gali būti suprantami dvejopai  – kaip res ir kaip suma.

Antruoju atveju, t.y. kaip pinigų suma, tai perkamosios galios kiekis, apskaičiuotas ir išreikštas piniginių tos ar kitos monetinės sistemos vienetų suma.

Atsiskaitymams negrynaisiais pinigais priskiriami atsiskaitymai kai visi mokėjimai (taip pat ir čekiais bei vekseliais) atliekami nedalyvaujant gryniesiems pinigams arba mokėjimai atliekami pervedant pinigus iš skolininko sąskaitos į kreditoriaus sąskaitą pirmojo nurodymu ir pastarajam sutikus.

Kai kurių autorių manymu, jeigu atsiskaitoma tiesiogiai, nesikreipiant į banką (pvz., vekseliais), negalima kalbėti apie atsiskaitymus negrynaisiais pinigais tiesiogine šio žodžio prasme.

Specifinė atsiskaitymų negrynaisiais pinigais teisinių santykių rūšis – valiutiniai atsiskaitymų teisiniai santykiai.

Kalbant apie grynųjų ir negrynųjų pinigų funkcijas, reikia pastebėti, jog negrynieji pinigai ne visuomet gali būti laikomi pinigais būtent funkcine prasme.

Pavyzdžiui V. Vaškelaitis teigia, jog čekiniai indėliai atlieka tas pačias funkcijas kaip ir grynieji pinigai – jais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Taigi čekiniai indėliai turėtų būti įtraukti į pinigų apibrėžimą. Tačiau yra prieštaravimas, kuris neleidžia čekinius indėlius besąlygiškai vadinti pinigais – čekiais juk negalima sumokėti už smulkias prekes ar paslaugas. Tačiau kitu gi atveju, operuojant didelėmis sumomis, grynieji pinigai nėra ir negali būti naudojami. Šiuo atveju grynieji pinigai negali atlikti pinigų funkcijos.

Tam tikrą funkcinė skirtis tarp grynųjų ir negrynųjų pinigų buvo pastebėta jau ganėtinai seniai. Štai profesorius Vladas Jurgutis apie pinigus rašė:

Monetų, popierinių pinigų ir notų vienintelis tiesioginis uždavinys yra pastoviai tarpininkauti ekonominiam žmonių susisiekimui, todėl jie ir vadinami gyvieji, arba grynieji pinigai.

Kiek kitokios rūšies pinigai yra čekiai ir vekseliai. Tiesa ir jie pastoviai tarpininkauja žmonių ekonominiam susisiekimui, tačiau tas tarpininkavimas nėra jų vienintelis tiesioginis uždavinys, todėl nei čekiai, nei vekseliai nevadinami grynaisiais, arba gyvaisiais pinigais. Pagaliau vekseliu ir čekiu teisine prasme ne tiek mokama, kiek duodama mokėjimo sąskaita, būtent čekiui ir vekseliui, kaip pasakytų Romos teisininkai, vykdoma ne solutio, ne mokėjimas, bet datio in solutionem, davimas mokėjimo sąskaita. Taip čekis ir vekselis tarytum turi du veidus:

1.    čekis yra įsakymas išmokėti nurodytą sumą, o vekselis yra skolos dokumentas
2.    čekis ir vekselis yra mokėjimo priemonės

Iki šiol nesutariama ir dėl negrynųjų pinigų teisinės prigimties.

Teigiama, kad tai sudėtingas turtinių teisių kompleksas (mišraus pobūdžio teisės), kuriame atsispindi ir daiktiniai teisiniai, ir prievoliniai teisiniai elementai.

Vieni autoriai įrašus sąskaitose laiko ypatinga pinigų rūšimi, esančia banko viduje (už jo ribų jie įgauna grynųjų pinigų formą). Ši nuomonė priskiria pinigams visus atsiskaitymų dokumentus (čekius, mokėjimo pavedimus ir pan.).

Kiti autoriai mano, jog įrašai sąskaitoje tai ne kas kita, kaip apyvartūs teisės gauti pinigus liudijimai, teisės perduoti teisę į pinigus išraiška arba paprasta teisė gauti pinigus.

Legalios negrynųjų pinigų sąvokos LR norminiuose aktuose nepavyko surasti. Tačiau netiesiogiai vis tik įmanoma nustatyti įstatymų leidėjo poziciją dėl negrynųjų pinigų prigimties. Štai Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo pakeitimo įstatyme 1 str. 6 dalyje, pateikiama elektroninių pinigų sąvoka: "Elektroniniai pinigai - piniginė vertė, kaip naudotojo reikalavimo  kredito įstaigai išraiška, saugoma kredito įstaigos išleistoje priemonėje (kortelės, kompiuterio ar kitos įrangos atmintyje)".

Iš pateiktos definicijos aišku, jog įstatymų leidėjas laikosi antrosios pozicijos – negrynuosius pinigus paprasta teise gauti pinigus.

Kalbant apie negrynųjų pinigų reikšmę praktiniu požiūriu, reikia pasakyti, jog bet kuri valstybė suinteresuota kuo įmanoma platesniu negrynųjų pinigų panaudojimu, kadangi banknotai ir monetos kaip fiziniai objektai natūraliai nusidėvi, dėl to juos nuolat būtina išimti iš apyvartos ir keisti naujais. Jų savikaina yra santykinai aukšta. Be to, perskaičiavimams, inkasavimui, saugojimui ir gabenimui grynųjų pinigų reikia papildomų išlaidų.

Negrynieji pinigai minėtų trūkumų neturi arba tie trūkumai yra ne tokie ryškūs. Dėl to valstybės skatina naudoti negrynuosius pinigus, kartais netgi tiesiogiai drausdamos naudoti grynuosius.

Civilinis Kodeksas (6.929 straipsnio 2 dalis) nustato, kad atsiskaitymai tarp juridinių asmenų, taip pat atsiskaitymai dalyvaujant fiziniams asmenims, užsiimantiems ūkine komercine veikla, vykdomi negrynaisiais pinigais, o įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka - ir grynaisiais pinigais.

Kodekse įtvirtintas atsiskaitymo negrynaisiais pinigais prioritetas suprastinas kaip pažangus principas, leidžiantis užtikrinti atsiskaitymų apskaitą, tinkamą mokesčių surinkimą, pinigų “plovimo” prevenciją. Tačiau šiuo metu juridiniai asmenys gali atsiskaityti ir grynaisiais pinigais .

Kai kurių šaltinių teigimu, apskritai labai maža dalis pirkimų, gal tik apie vieną procentą yra apmokama grynaisiais pinigais.

Lietuvos Banko duomenimis 2004 m. Lietuvoje atlikta 86,6 mln. mokėjimo negrynaisiais pinigais operacijų . Jų vertė sudarė 719 mlrd. litų, iš jų mokėjimai Lietuvoje – 415 mlrd. litų (57,7 proc.) visų operacijų vertės), tarptautiniai mokėjimai – 304 mlrd. litų (42,3 proc.). 2004 m., palyginti su 2003 m., bendra mokėjimo negrynaisiais pinigais operacijų vertė padidėjo 43,5 procento, Lietuvoje – 32,4 procento, tarptautinių mokėjimo operacijų vertė – 62 procentais.

Negrynųjų pinigų apyvartos teisinis reguliavimas

Pagrindiniai norminiai aktai reguliuojantys negrynųjų pinigų apyvartą ir atsiskaitymus negrynaisiais pinigais yra Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos užsienio valiutos įstatymas, Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymas, Lietuvos Banko įstatymas, Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas, Lietuvos Respublikos čekių įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas "Dėl vekselių naudojimo taisyklių patvirtinimo", Lietuvos Banko valdybos nutarimas "Čekių naudojimo taisyklės" ir kt.

Žymi dalis norminių aktų sistemoje, reguliuojančioje atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, tenka ir tarptautinėms sutartims. Svarbiausios iš jų yra : 1930 m. Ženevos konvencija dėl vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo, 1931 m. Ženevos konvencija dėl vieningo čekių įstatymo, 1930 m. Ženevos konvencija dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo.

Tačiau būtina  pažymėti, kad sutartinis reguliavimo vaidmuo yra didesnis nei įstatymų. Tai pirmiausia paaiškinama tuo, kad čia tradiciškai didelis bankų taisyklių ir papročių vaidmuo.

Kalbant apie atsiskaitymų negrynaisiais pinigais teisinio santykio norminį pobūdį išskiriamos 3 pagrindinės teorijos:

1. Vienarūšiškumo teorija. Ši teorija teigia, jog atsiskaitymų teisiniai santykiai yra kompleksinis teisinis institutas, bet jį reglamentuoja įvairių teisės šakų normos, pirmiausia civilinės ir administracinės teisės. Šiuo atveju neįmanoma atriboti tos santykių dalies, kurią reguliuoja civilinės teisės normos, nuo tos dalies, kurią reguliuoja administracinės teisės normos.

2. Įvairiarūšiškumo teorija – atsiskaitymų teisinius santykius reguliuoja administracinės teisės, civilinės teisės ir finansų teisės normos, kurios reguliavimo metu viena kitai įtakos nedaro. Būtent ši teorija dažniausiai aptinkama finansų teisės doktrinoje.

3. Savarankiško daugiašalio teisinio santykio teorija. Jos laikosi autoriai, komercinę teisę laikantys savarankiška teisės šaka. Atsiskaitymų teisinius santykius reguliuoja ūkinės teisės normos, kadangi bankas, organizuodamas atsiskaitymus atlieka administracinę teisinę funkciją, o atlikdamas atsiskaitymus – civilinę teisinę funkciją.

Negrynųjų pinigų atsiskaitymų klasifikacija

Paprastai išskiriamos 3 pagrindinės negrynųjų pinigų rūšys:

1. Ją galima pavadinti klasikine. Jos esmė yra juridinio ar fizinio asmens nurodymas bankui ar kitai kredito įstaigai nurašyti iš jo sąskaitos šiame banke nustatytą sumą ir įrašyti ją į sąskaitą kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui tame pačiame ar kitame banke.
Negrynųjų pinigų laikymui juridiniai ar fiziniai asmenys turi turėti sąskaitą (atsiskaitomąją, einamąją ar kt.) banke ar kitoje kredito įstaigoje.
Pastaruoju metu negrynųjų pinigų atsiskaitymo sistemoje vis dažniau naudojami elektroniniai prietaisai.

Bankiniai atsiskaitymai vykdomi įvairiomis formomis. Atsižvelgiant į teritorinį atsiskaityme dalyvaujančių įmonių išsidėstymą, atsiskaitymai skirstomi į:

Vietinius – kai atsiskaitymus tarp tiekėjų ir klientų aptarnauja tas pats bankas;

Nevietinius – kai tiekėją ir klientą aptarnauja skirtingi bankai.

Abiejų rūšių atsiskaitymai turi keletą formų:

a) Akceptinė – kai pinigai išrašomi iš pirkėjo sąskaitos remiantis reikalavimo pavedimu (siunčiamas mokėtojui, aplenkiant jo banką) arba, atsiskaitant už žemės ūkio produkciją, mokėjimo reikalavimais (siunčiamas tiesiai mokėtojo bankui).

b) Akredityvinė – naudojama, kai ji numatyta sutartimi, kuomet tiekėjas taiko pirkėjui sankcijas reikalaujant bankui. Jo esmė ta, kad pirkėjas negauna prekių tol, kol perveda atitinkamos pinigų sumos į tam tikslui atidarytą sąskaitą (akredityvą) tiekėjo banke.

c) Mokėjimo pavedimas – tai įmonės įsakymas savo bankui nurašyti nuo jos sąskaitos pavedime nurodytą sumą ir įskaityti ją į gavėjo sąskaitą. Keliems atsiskaitymams gali būti išrašomas suvestinis mokėjimo pavedimas.

2. Antrąja negrynųjų pinigų apyvartos rūšimi yra atsiskaitymai vekselių, čekių ir kitų besąlyginių piniginių įsipareigojimų pagalba.

Vekselis yra vertybinis popierius – dokumentas, kuriuo išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja (pasižada) tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam. Asmuo gavęs vekselį (vekselio laikytojas) turi teisę panaikinti savo piniginius įsiskolinimus tretiesiems asmenims pateikdamas pastariesiems iš pirmojo gautą vekselį. Ši grandinė gali būti pratęsiama. Pagaliau asmuo, turintis vekselį, turi teisę pateikti vekselį jo davėjui, reikalaudamas apmokėti vekselyje nurodytą sumą. Nesant atitinkamos pinigų sumos vekselio pateikėjas turi teisę į atitinkamą vekselio davėjo turtą, kuris buvo vekselio garantas. Vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis).

Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas (trasantas) paveda kitam asmeniui (trasatui), kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui.

Paprastuoju (solo) vekseliu davėjas pats pasižada mokėti jame nurodytą sumą.

Vekseliai naudojami:

c) juridinių ir fizinių asmenų skolai už išsimokėtinai gautas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus įforminti;

d) bankų kreditui gauti. Kreditai juridiniams ir fiziniams asmenims teikiami diskontuojant bei  rediskontuojant, taip pat įkeičiant turimus vekselius;

e) bankų paskoloms, apdraudžiant jas paskolų gavėjų išduodamais vekseliais.

Čekis - įstatymo nustatyta tvarka išrašytas mokėjimo dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo įsako bankui besąlygiškai išmokėti čekyje nurodytam arba jį pateikusiam asmeniui čekyje įrašytą pinigų sumą. Čekiai naudojami atsiskaitymams su tiekėjais. Jis išrašomas, jei jų sąskaitoje yra pinigų jį apmokėti, o apmokamas čekis gali būti pere 8 dienas nuo jo išdavimo. Čekio davėjas atsako už tai, kad čekio suma būtų apmokėta ir pervesta.

3. Trečia atsiskaitymo forma negrynaisiais pinigais – bankų kreditinės kortelės. Kredito kortelė – tai banko identifikacijos kortelė, leidžianti teisėtam savininkui atsiskaityti už prekes ir patarnavimus negrynaisiais pinigais, t.y. pirkti kreditan. Paprastai už pirkėjo sąskaitas ir už naudojimąsi kredito kortelėmis mokėti nereikia, jeigu jos savininkas apmoka  ją visą ir laiku. Taip pat ji naudojama vykdant vienkartinius įsipareigojimus (dažnai vykstant į komandiruotes, perkant prekes ir kt.), suteikiant ją vietoj avanso. Kortelės veikimo principas pasireiškia tuo, kad jų patalpinimas į nuskaitymo įrenginį garantuoja momentinį ryšį su banku, kuriame yra kortelės savininko sąskaita

Pagal atsiskaitymo būdą išskiriami mokėjimo (su nuosavybės teisės perėjimu į piniginius ženklus) ir atsiskaitymų (be nuosavybės teisės perėjimo) prievolės įvykdymo būdai.

Pagal mokėjimo būdą išskiriami:

1. Atsiskaitymai grynaisiais pinigais.

2. Atsiskaitymai pusiau grynaisiais – mokėtojas mokėjimą atlieka grynaisiais, o gavėjas mokėjimą gauna kaip įrašą savo sąskaitoje arba atvirkščiai.

3. Atsiskaitymai negrynaisiais pinigais – atsiskaitymai vykdomi nedalyvaujant gryniesiems pinigams.

Pagal santykių teisinę prigimtį atsiskaitymai klasifikuojami:

1. Prekiniai atsiskaitymai (pagrindas yra sutartiniai santykiai dėl paslaugų suteikimo, darbų atlikimo, produkcijos patiekimo ir kt.).

2. Neprekiniai atsiskaitymai (pagrindas yra administracinio teisinio pobūdžio santykiai).

Pagal piniginių lėšų perdavimo laiką, klasifikuojami į:

1. Nedelsiant atliekamus atsiskaitymus (atsiskaitymai realaus laiko režimu)

2. Atsiskaitymai atidedant mokėjimą, suteikiant kreditą arba be jo suteikimo

Tuo pačiu pagrindu mokėjimai gali laikomi:

1. Terminuotais, kai piniginė prievolė vykdoma griežtai per sutartą terminą (atliekami iki prekių pateikimo arba paslaugų suteikimo momento; nedelsiant arba per tam tikrą terminą pateikus prekes arba suteikus paslaugas).

2. Prieštermininiais, kai piniginė prievolė įvykdoma iki sueina sutartas terminas (su sąlyga, jog tokią galimybę numato įstatymas, kitas teisės aktas arba prievolės sąlygos arba ji išplaukia iš verslo apyvartos papročių arba prievolės esmės).

3. Su atidėtu terminu, kai piniginė prievolė negali būti įvykdyta per sutartą terminą ir numanomas naujo mokėjimo termino nustatymas, t.y. pirminio mokėjimo termino pratęsimas.

4. Su praleistu terminu. Skolininkas, praleidęs įvykdymo terminą, atsako kreditoriui už nuostolius, atsiradusius dėl termino praleidimo, ir už termino praleidimo metu atsitiktinai kilusio negalėjimo įvykdyti prievolės pasekmes.

Pagrindinis klasifikavimo kriterijus pagal Tarptautinių atsiskaitymų banko Bazelyje metodikas – pirminė mokėjimų apyvartos dalyvių instrukcija dėl lėšų pervedimo:

1. Debetinis transferas – pinigų gavėjo (kreditoriaus pagal pagrindinę prievolę) nurodymu debetuoti mokėtojo sąskaitą skolos suma ir įskaityti ją į savo sąskaitą, t.y. kredituoti gavėjo sąskaitą.

2. Kreditinis transferas – mokėtojo (skolininko pagal pagrindinę prievolę) nurodymu kredituoti pinigų gavėjo sąskaitą ir debetuoti nuosavą sąskaitą.

3. Atsiskaitymai plastiko kortelėmis: kreditinėmis (bankinėmis ir nebankinėmis) ir debetinėmis.

4. Atsiskaitymai, kai prieš mokėjimą pateikiami prekių disponavimo dokumentai: dokumentinis akredityvas ir dokumentinis inkaso.

Galima išskirti tokias naudojamas pirmų dviejų grupių atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemones:

1. Pirmosios grupės:

a) atsiskaitymus čekiais, įskaitant kelionės čekius ir euročekius
b) atsiskaitymus banko tratomis
c) atsiskaitymus pašto pervedimais
d) tiesioginį nurašymo debetavimą per automatizuotus atsiskaitymų rūmus

2.Antrosios grupės:

a) pavedimus dėl kreditinių pervedimų „giro“ sistemoje
b) pavedimus kredituoti automatizuotose atsiskaitymų rūmuose
c) pervedimus mokėjimų sistemoje SWIFT
d) nuolatinius pervedimus

Literatūros sąrašas

Norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės Žinios
2. Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas // Valstybės Žinios

Specialioji literatūra

1. Jurgutis V. Pinigai. Vilnius: Mintis, 1996.
2. Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai, vertybiniai popieriai, bankai. Kaunas: Technologija, 1996.
3. Mayer T., Duesenberry J.S., Aliber R.Z. Pinigai, bankai ir ekonomika, Vilnius: Alma Littera, 1995.
4. Toločko V. Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais teisinis reguliavimas. Daktaro disertacija. Vilnius, 2003.
5. Vaškelaitis V.Piniginiai atsiskaitymai: teorija ir praktika. Vilnius: Eugrimas, 2001.
6. Финансовое Право. Отв. редактор Н. И. Химичева. Москва: Юристь, 2000.

Šaltinis: Vitalius Tumonis