įmonės (juridinio asmens) finansinės atskaitomybės dokumentas, kuriame nurodomas visas įmonės turtas, savininkų nuosavybė ir įsipareigojimai. Įmonės turtas – tai ilgalaikis turtas (formavimo savikaina, nematerialusis, materialusis ir finansinis turtas, po vienerių metų gautinos sumos), trumpalaikis turtas (atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys, per vienerius metus gautinos sumos, investicijos ir terminuoti indėliai, grynieji pinigai sąskaitoje ir kasoje), sukauptos pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos. Savininkų nuosavybė ir įsipareigojimai – tai kapitalas ir rezervai (kapitalas, akcijų priedai, perkainojimo rezervai, rezervai, nepaskirstytas pelnas (nuostolis), finansavimas (dotacijos ir subsidijos), atidėjiniai ir atidėtieji mokesčiai (įsipareigojimų ir reikalavimų padengimo atidėjimas, atidėtieji mokesčiai), mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai).

materialiojo ir nematerialiojo turto vertė, t. y. kaina, kuria balanse įvertinamas materialusis ir nematerialusis turtas.

terminas, apibūdinantis rinkos ekonomikos esmę. Gamintojai, pasirinkdami, ką gaminti, orientuojasi į tai, ką jie gali lengviausiai ir pelningiausiai parduoti vartotojams. Todėl vartotojai, pirkdami prekę, “balsuoja pinigais” už tai, ką ir kiek gaminti. Balsavimo pinigais principas sudaro vartotojų suverenumo doktrinos pagrindą.

finansų įstaiga, telkianti iš skolintojų jų laikinai laisvas lėšas ir santaupas, teikianti kreditus, tarpininkaujanti atliekant piniginius atsiskaitymus, leidžianti į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlikinėjanti su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami: centriniai emisijos, komerciniai, investicijų, taupomieji, specialieji (pvz.: hipotekos, užsienio prekybos) bankai.

šalies emisinio nacionalinio banko išleistas ir garantuotas ženklas. Banknotų apipavidalinimas – įvairios nominalinės vertės popierinių pinigų apipavidalinimo būdas, kurį naudojant pinigams suteikiama skirtinga išorė. Devynioliktame amžiuje dauguma piniginių ženklų buvo dengiami auksu, ir žmonės galėjo iškeisti savo banknotus į auksą. Šiandien daugelis vyriausybių turi tik nedideles aukso ir kitų vertybių atsargas, skirtas išpirkti valiutą, o likę piniginiai ženklai yra nepadengti.

fondai, kuriais būtinąja tvarka privalo disponuoti bankai. Yra trys banko rezervų rūšys: būtinieji, tikrieji ir pertekliniai. Pirmieji yra įstatymu nustatyta indėlių dalis, kurią bankas privalo laikyti savo seifuose ar indėliais centriniame banke. Būtinieji rezervai apskaičiuojami kaip rezervų normos ir indėlių sandauga. Rezervų norma yra svarbi monetarinės politikos priemonė. Tikrieji rezervai yra rezervai, kurie realiai yra banke. Pertekliniai rezervai apskaičiuojami kaip tikrųjų ir būtinųjų rezervų skirtumas.

įmonės, banko arba asmens finansinė padėtis, kuriai esant jie nepajėgia apmokėti skolų ir vykdyti kitus turtinius įsipareigojimus. Įstatymai paprastai numato tikslią bankroto skelbimo tvarką (procedūrą). Pasaulinės įstatymų leidybos praktika, kuriant įmonių bankroto procedūras reguliuojančius įstatymus, yra orientuojama siekti šių pagrindinių tikslų: 1) išsaugoti įmonės veiklos tęstinumo galimybę; 2) suteikti tam tikras garantijas darbuotojams; 3) apsaugoti kreditorių interesus; 4) numatyti sankcijas įmonės administracijai už blogą valdymą. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (1992) vyrauja dvi iš šių tendencijų – tai įmonės veiklos tęstinumo galimybė ir kreditorių interesų apsauga. Darbuotojų garantijos labai priklauso nuo galimybės išsaugoti įmonės veiklos tęstinumą, o sankcijos už blogą įmonės valdymą administracijai apsiriboja jos nušalinimu nuo pareigų. Pereinamuoju laikotarpiu į rinkos ekonomiką būtina numatyti specifines priemones bankrutuojančių įmonių atžvilgiu. Viena iš tokių priemonių yra įmonės sanavimas: finansiškai garantuojant valstybei ar tretiems asmenims, įmonei taikomos administracinės priemonės, kuriomis siekiama, kad įmonė vėl taptų moki, patenkintų kreditorių reikalavimus ir išvengtų likvidavimo. Būtina pažymėti, kad sanavimo metu teikiama finansinė parama nėra neatlygintinai teikiamos piniginės lėšos. Lėšos, gautos sanavimo metu, turi būti grąžintos kartu su nustatytomis palūkanomis arba atiduodama dalis skolininko turto. Bankroto turtas yra skolininko turtas, kurį naudojant gali būti tenkinami kreditorių reikalavimai. Šio turto valdymas – tai administratoriaus veikla, susijusi su bankroto turto išsaugojimu, skolininko ūkinės veiklos tęsimu ir kreditorių reikalavimų tenkinimu. Praktiškai kartais pasitaiko fiktyvus ir tyčinis bankrotai. Fiktyvus bankrotas – išankstinis, melagingas pasiskelbimas apie įmonės nemokumą, siekiant suklaidinti kreditorius, kad būtų galima gauti jų sutikimą atidėti mokėjimus ir nustatyti skolininkui palankius mokėjimo terminus arba sumažinti skolas. Tyčinis bankrotas – teismo sprendimu nustatyta įmonės administracijos, jos savininko arba steigėjų veikla, kuria siekiama išvengti visiško arba dalinio atsiskaitymo su kreditoriais.

prekių ir paslaugų mainų sistema nenaudojant pinigų kaip tarpininko. Tai prekyba paremta natūraliais mainais. Prekės įvertinamos pagal pasaulines arba sutartines kainas siekiant laiduoti mainų ekvivalentiškumą. Barteriniai mainai paprastai vyksta tarp dviejų arba daugelio šalių. Pagrindinė šių mainų priežastis yra problemos, susijusios su valiuta, - konvertuojamos valiutos trūkumas, jos nepastovumas ir kitos.