pajamų dabartinė vertė, apskaičiuota būsimajam laikotarpiui; pinigų, kurie bus gauti ateityje, dabartinė vertė. Ji apskaičiuojama pagal atitinkamą formulę, o apskaičiavimo operacija vadinama diskontavimu.

prievolė, kai subjektai turi mokėti mokestį tik nuo pajamų, gautų savo šalyje. Yra dar visiška mokesčio prievolė – mokesčio subjektų prievolė mokėti mokesčius nuo visų pajamų, t. y. gautų tiek savo šalyje, tiek užsienyje.

šiuolaikinės bankų sistemos principas, pagal kurį faktiškai komerciniame banke esantis grynųjų pajamų kiekis sudaro tik nedidelę visų banko indėlių dalį. Privalomas dalinis rezervas nustatomas įstatymu ir paprastai laikomas centriniame banke kaip atitinkamo komercinio banko depozitas. Įvairių rūšių depozitams nustatomas skirtingas privalomasis rezervas.

žmogaus fizinių bei protinių gebėjimų naudojimas ekonominėms gėrybėms gaminti. Tai žmonių visuomeniškai naudinga (suderinus asmeninius ir visuomeninius interesus) veikla, kurioje jie tarpusavyje santykiauja gamindami ekonomines vertybes. Darbas – pirmoji ir svarbiausioji žmogaus egzistavimo ir jo tobulėjimo sąlyga. Darbo procesas apima: 1) tikslingą žmogaus veiklą, t. y. patį darbą; 2) darbo subjektą, t. y. tai, į ką nukreiptas darbas; 3) darbo priemones, kurias naudodamas žmogus veikia darbo objektą, jį keičia. Atskirai galima išskirti darbą namuose (namudinį darbą) ir darbą ne visą darbo laiką. Darbas namuose yra ypatinga darbo organizavimo forma, padedanti įsitraukti į visuomeninę gamybą ir racionaliai panaudoti darbo jėgą siekiant plėsti prekių gamybą ir paslaugų teikimą. Darbas namuose sudaro palankias sąlygas įsidarbinti gyventojams, kurie dėl šeimyninių aplinkybių, sveikatos būklės arba kitų priežasčių negali dirbti tiesiogiai įmonėje ar kitoje organizacijoje ir todėl dirba namuose. Darbas nevisą darbo laiką – tai savanoriška nuolatinio užimtumo forma pagrindinėje darbovietėje, kai darbdaviui ir darbuotojui susitarus darbo laikas sutrumpinamas ir darbo užmokestis priklauso nuo faktiškai dirbto laiko arba pagamintos produkcijos (paslaugos) kiekio ir kokybės. Lietuvoje ne visa darbo diena negali būti trumpesnė už pusę darbo dienos, o ne visa darbo savaitė negali būti trumpesnė už tris dienas per savaitę.

asmuo ar įmonė, kuri samdo darbo jėgą prekėms gaminti ar paslaugoms teikti; viena iš darbo sutarties šalių, kuri kitai šaliai, t. y. darbuotojui, už jo darbą, tam tikrų pareigų vykdymą įsipareigoja mokėti darbo užmokestį ir garantuoja darbo sąlygas, numatytas įvairiuose norminiuose aktuose. Darbdavių sąjungos yra darbdavių susivienijimai, organizacijos, atstovaujančios jų bendriesiems interesams palaikant santykius su valstybinėmis institucijomis ir darbuotojų sąjungomis (profsąjungomis). Tai Lietuvos pramoninkų konfederacija, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija ir kt.

tai valstybės įstatymais nustatyto amžiaus žmonės, neatsižvelgiant į jų aktyvumą darbo rinkoje. Darbingas amžius – žmogaus gyvenimo laikotarpis, kai jo pragyvenimo šaltiniu turėtų būti asmeninio darbo pajamos. Žemutinė darbingo amžiaus riba yra darbingo amžiaus pradžia, o aukštutinė sutampa su pensiniu amžiumi. Dauguma darbingo amžiaus gyventojų yra ekonomiškai aktyvūs. Nebūtinai tik darbingo amžiaus gyventojai yra ekonomiškai aktyvūs, nes faktiškai dirba ir kai kurie nedarbingo amžiaus gyventojai (pensininkai, paaugliai). Iki 1995 metų Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojais buvo laikomi 16-59 metų amžiaus vyrai ir 16-54 metų amžiaus moterys. Pagal 1994 metais priimtą naują Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisą nuo 2010 metų darbingo amžiaus gyventojais bus laikomi vyrai nuo 16 iki 62,5 metų amžiaus ir moterys nuo 16 iki 60 metų amžiaus. Darbingo amžiaus gyventojų nedarbo lygis – bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus procentinis santykis.

darbo vietos keitimas toje pačioje darbovietėje, darbovietės keitimas toje pačioje teritorijoje, o gyvenamosios vietos keitimas vadinamas teritoriniu mobilumu. Darbinis mobilumas yra vienas iš svarbiausių rinkos ekonomikos ir darbo rinkos išsivystymo požymių. Darbinis mobilumas formuoja nacionalinę darbo rinką, kurioje apmokėjimas už vieną ir tą patį darbą maždaug vienodas visose šalyse, atsižvelgiant į skirtingas gyvenimo sąlygas.Darbo jėgos migracija yra darbinio mobilumo forma. Darbo jėgos migracija gali būti dviejų rūšių. Pirmoji – įprastinė darbo jėgos migracija, keičiant gyvenamąją vietą. Antroji – švytuoklinė migracija, t. y. darbo jėgos mechaninis judėjimas, darbuotojams važinėjant iš namų į darbo vietą (kitame mieste, regione), nekeičiant nuolatinės gyvenamosios vietos.

atlyginimas už padarytą darbą ar dirbtą laiką. Darbo apmokėjimo fondą sudaro bendroji piniginių lėšų suma, skirta apmokėti darbuotojams už atliktą darbą, priklausanti nuo darbo kiekio ir kokybės. Darbo apmokėjimo formos yra skirtingi darbo apmokėjimo būdai, priklausantys nuo darbo pobūdžio ir specifikos. Išskiriamos dvi darbo apmokėjimo formos – laikinė ir vienetinė. Esant laikinei darbo apmokėjimo formai, darbo užmokestis skaičiuojamas už faktiškai dirbtą darbo laiką, esant vienetinei – už faktiškai pagamintus produktus pagal nustatytus įkainius. Darbo apmokėjimo sistemos yra darbo užmokesčio skaičiavimo būdai pagal jo sąnaudas ir rezultatus. Tiek laikinė, tiek vienetinė darbo apmokėjimo formos gali turėti įvairias apmokėjimo sistemas, pvz.: laikiną paprastąją ir premijinę, vienetinę paprastąją ir akordinę.