darbo įvertinimas pinigais, kurį sudaro pareiginė alga, priemokos, priedai ir premijos. Darbo užmokesčio įšaldymas – valstybės antiinfliacinė politika, siekiant išsaugoti esamą darbo užmokesčio lygį, neatsižvelgiant į tai, ar prekių ir paslaugų kainos didėja. Dėl to mažėja darbuotojų realusis darbo užmokestis. Darbo užmokesčio minimumas – įstatymu nustatyta žemiausia darbo užmokesčio riba, galiojanti visose darbo sferose. Šiuo minimumu siekiama garantuoti minimalų pragyvenimo lygį. Darbo užmokesčio tarifas – darbo užmokestis, kurį gauna darbuotojas už normalų darbo laiką. Faktinis darbo užmokestis – tai ne tik darbo užmokestis, bet ir premijos, viršvalandžių apmokėjimas ir kt. Skiriamos šios darbo užmokesčio formos: alternatyvusis, laikinis, nominalusis, realusis, ribinis, vienetinis. Alternatyvusis – didžiausias užmokestis, kurį gautų individas, pasirinkęs geriausią (alternatyvųjį) darbą. Laikinis – darbo užmokesčio organizavimo forma, kai užmokestis mokamas, atsižvelgiant į dirbtą laiką ir darbuotojo pareigas. Nominalusis – piniginis darbo užmokestis. Realusis – prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti už nominalų darbo užmokestį. Ribinis – visų darbuotojų bendro darbo užmokesčio pasikeitimas, susijęs su papildomo darbuotojo priėmimu į darbą. Vienetinis – darbo užmokesčio organizavimo forma, kai užmokestis priklauso nuo pagamintų produktų ar suteiktų paslaugų kiekio ir kokybės.