gamybos išteklių panaudojimo lygis, garantuojantis maksimalų rezultatą. Tai siekimas gauti kuo daugiau naudos, kuo geriau vartojant ribotus išteklius. Į tokį platų efektyvumo apibrėžimą įeina trys efektyvumo tipai: alokacinis, dinaminis ir technologinis. Alokacinis efektyvumas – tai tinkamiausio prekių derinio gaminimas mažiausiais kaštais arba optimaliai paskirsčius ekonominius išteklius. Šis efektyvumas taip pat reiškia, kad naudojamas geriausias turimų išteklių derinys. Alokacinis efektyvumas yra glaudžiai susijęs su ribinio našumo principu. Technologinis arba techninis efektyvumas – tai visiškas nuostolių nebuvimas, geriausiai naudojant turimus išteklius. Šis neefektyvumas būna tada, kai yra žemas valdymo bei vadovavimo lygis ir nepagrįstai dideli kaštai. Jei firmos veikla yra neefektyvi ir ji gamina brangesnę produkciją, tai ji nesugebės konkuruoti su techniškai efektyviomis firmomis. Taigi neefektyvios firmos turi būti išstumtos iš verslo. Dinaminis efektyvumas pasiekiamas tada, kai inovaciniai pokyčiai įvyksta greitai ir tinkamu laiku. Konkurencija, versdama firmas įdiegti naują technologiją, lemia dinaminį efektyvumą.

visiškas ir racionalus gyventojų užimtumas, kai nedarbo lygis yra artimas natūraliai nedarbo normai. Jis išreiškiamas ekonominiais ir socialiniais rezultatais (darbo našumo lygis, bendras nacionalinis produktas, tenkantis vienam gyventojui, realiųjų pajamų lygis, vidutinė gyvenimo trukmė ir kt.). Efektyvus užimtumas galimas tik normaliai funkcionuojant rinkos mechanizmui. Siekti visiško gyventojų užimtumo yra ūkinių vienetų uždavinys, o visiškas gyventojų užimtumas yra valstybinės politikos uždavinys. Susieti šias grandis į vieną sistemą turi darbo rinka, kuri pas mus tik formuojasi ir todėl neatlieka didesnio vaidmens racionaliai paskirstant darbo išteklius.

tatistinių metodų taikymas ekonomikos problemoms kiekybiškai apibūdinti ir spręsti.

1. Šalies apibūdinimas remiantis bendra ekonomine veikla ir jos sudedamosiomis dalimis. Bendroji metinė ekonomikos prekių ir paslaugų vertė yra vadinama bendruoju vidiniu produktu (BVP).
2. Ūkinių gėrybių gamyba, siekiant gauti kuo daugiau turto arba įsigyti tam tikro dydžio turtą su mažiausiais ištekliais.

gamybos didėjimo tendencija per ilgą laikotarpį. Tai gamybinių pajėgumų padidėjimas, kurį lemia technologijos patobulinimas, naudojamų išteklių kiekybinis bei kokybinis padidėjimas. Ekonomikos augimą skatinanti politika lemia didesnį prekių vartojimą ateityje. Norint įvertinti ekonomikos augimo politiką, būtina palyginti prekių gamybos padidėjimą ateityje su dabartinio prekių vartojimo sumažėjimu. Taip mąstant spartesnis augimas ne visada yra geresnis, ypač būsimoms kartoms. Ekonominio augimo lygį parodo vienam gyventojui tenkančio nacionalinio produkto kiekis.

tai supaprastinta realaus proceso ar reiškinio bei pagrindinių jo bruožų samprata. Naudojamas siekiant geriau parodyti funkcinius ekonominių reiškinių ir procesų tarpusavio ryšius. Dažniausiai jis išreiškiamas įvairiausiomis lygybėmis.

struktūra, kuri formuojama pagal ekonomikos objektus (ūkines gėrybes). Šiuo požiūriu būdingiausia šakinė ekonomikos struktūra (pramonė, žemės ūkis, statyba ir kitos šakos). Šiuolaikiniame ūkyje ši struktūra tampa vis mažiau aktuali, nes ekonomikoje vis daugiau įsigali tarpšakiniai ūkiniai vienetai. Sustiprėjus ūkio valdymui, aktualu išskirti tokią objektinę ekonomikos struktūrą: ekonominiai duomenys – pinigai ir vertybiniai popieriai – realus turtas.

struktūra, kuri formuojama pagal subjektus, t. y. savininkus, ekonominių sprendimų priėmėjus. Išskiriama tolygių ūkio vienetų struktūra (“atomistinė”), kai ūkinių vienetų labai daug ir jų ekonominė galia maždaug vienoda. Vėliau, atsiradus didelėms firmoms, susiformavo netolygių ir netgi hierarchinių ūkio vienetų struktūra, kuriai būdinga palyginti nedaugelio stambių firmų vyravimas daugelyje ūkio šakų.