prekės vieneto piniginis vertinimas. Prekės kainos dydis priklauso nuo santykio. Laikui bėgant tobulos konkurencijos rinkos sąlygomis kainos nusistovi, paklausos ir pasiūlos kiekiai sutampa. Valstybė, kontroliuodama rinkos kainas, pažeidžia pusiausvyrą, atsiranda prekių perteklius arba deficitas. Tuomet mainomų prekių kiekį lemia tiktai prekių paklausos arba pasiūlos kiekis atsižvelgiant į tai, kuris iš jų yra mažesnis, esant svyruojančiai kainai. Todėl valstybė rinkos ūkyje dažnai nustato ne tam tikro dydžio konkrečias kainas, o tik apriboja jų kitimą. Dažnai nustatomas darbo ir žemės ūkio produktų kainų minimumas: žemesnėmis kainomis šių prekių negalima pardavinėti. Valstybė, siekdama pagerinti pirkėjų padėtį, gali nustatyti maksimalias kainas, kurių turi laikytis pardavėjai. Kainų maksimumą prasminga nustatyti tik atsižvelgiant į senesnę negu nusistovėjusią kainą, nes kitaip rinka pati garantuotų kainų maksimumą, t. y. pasiektų jų pusiausvyrą.

kainos sumažinimas; nuolaidos taikomos parduodant prekes tiek didmeninėmis, tiek mažmeninėmis kainomis; labiausiai paplitusios šios kainų nuolaidos: funkcinės (leidžiančios kompensuoti tarpininkui jo išlaidas), kiekybinės (priklausančios nuo perkamų prekių kiekio), sezoninės (taikomos sezoninėms prekėms, perkamoms ne sezono metu), atsiskaitymų (taikomos, jei sąskaita už pateiktas prekes apmokama itin operatyviai), tikslinės (nustatomos su tam tikra paskirtimi, pvz., organizuoti konkrečią reklamą); tai kainų korekcijos įrankis.

vienos firmos tos pačios prekės pardavimas skirtingomis kainomis, nesant kaštų skirtumo. Šiuo būdu firma siekia padidinti savo pajamas, išplėsdama prekių pardavimo apimtį, nustatydama mažesnes kainas tiems vartotojams, kurie neperka jos prekių didesnėmis kainomis, ir padidindama kainas tiems, kurie pasirengę mokėti daugiau. Kainų diskriminacija galima tada, kai neįmanoma arba labai sudėtinga perparduoti skirtingomis kainomis parduodamas prekes. Toks ekonominis reiškinys galimas esant šioms sąlygoms: - prekės pardavėjas turi būti monopolistas arba turėti didelę galią rinkoje, kad galėtų kontroliuoti tos prekės rinkai tiekiamą kiekį bei kainas; - pardavėjas turi suskirstyti pirkėjus į atskiras grupes atsižvelgiant į jų galimybes pirkti tą prekę; - pirkėjas neturi perpardavinėti prekių. Priešingu atveju kainų diskriminacija būtų sužlugdyta, todėl kainų diskriminacija daugiausia tinka paslaugoms. Monopolisto taikomos kainų diskriminacijos pasekmės dvejopos: - taikydamas kainų diskriminaciją, monopolistas gali padidinti savo pelną; - esant vienodoms kitomis sąlygomis kainų diskriminaciją taikantis monopolistas gamina ir parduoda daugiau produkcijos. Kainų diskriminacija daro nevienodą poveikį atskirų tos pačios prekės pirkėjų grupių ekonominiams interesams, todėl skirtingai jų vertinama.

indeksas, apibūdinantis prekių rinkinio vidutinės kainos pasikeitimą per tam tikrą laiką. Vartojimo prekių kainų indeksas yra vienas iš labiausiai paplitusių statistinių rodiklių, naudojamų gyvenimo lygio dinamikai įvertinti. Apskaičiuojamas lyginant fiksuoto skaičiaus būtiniausių prekių ir paslaugų “krepšelio” vertinę išraišką įvairiais laikotarpiais.

posakis, apibūdinantis valstybės veiksnius, palaikant norimą tam tikrų prekių kainų lygį. Norėdama išlaikyti esamą kainų lygį gamybos perprodukcijos sąlygomis, valstybė gali supirkti tokias prekes ir sandėliuoti jas, atkurdama pusiausvyrą, arba subsidijuoti gamintojo nuostolius dėl krintančios kainos. Kontroliuodama kainas valstybė stabilizuoja kainų pokyčius. Paprastai naudojamas aukščiausio kainų lygio užšaldymas arba fiksavimas.

prekių kainų nustatymo principų ir metodų pakeitimas, kai atsižvelgiant į prekių paklausą ir pasiūlą pereinama nuo valstybinių organų nustatomų prie laisvai formuojamų kainų.

1) absoliuti kaina – kaina, išreikšta piniginiais vienetais neatsižvelgiant į kitų prekių kainas; 2) biržos kaina – prekių ir paslaugų, realizuojamų biržoje, kaina; 3) didmeninė kaina – kaina, kurią nustato gamintojai, realizuodami prekes pardavėjams; 4) faktinė kaina – einamųjų metų kaina; 5) grobuoniška kaina – dirbtinai sumažinta prekių ir paslaugų kaina, kol bankrutuos naujieji konkurentai, užkertanti kelią – naujiesiems konkurentams ateiti į rinką (šaką); 6) kontroliuojama kaina – kaina, kurios dydį nustato valstybė arba monopolija ( oligopolija); 7) limitinė kaina – didžiausia kokios nors produkcijos rūšies kaina; 8) mažiausia (minimali) kaina - juridiškai nustatyta minimali leistina kaina; 9) mažmeninė kaina – kaina, kuria prekės ir paslaugos parduodamos galutiniams vartotojams; 10) monopolinė kaina – monopolijų nustatomos monopoliškai didelės kainos nuosavai produkcijai ir monopoliškai mažos kainos perkamai produkcijai; 11) pasaulinė kaina – pasaulinėje rinkoje realizuojamos prekės vertės piniginė išraiška; 12) prestižinė kaina – kaina, kuri paprastai yra aukštesnė už vidutinę rinkos kainą.

1) kaip gamybos veiksnys reiškia priemones, kurios sukurtos žmonių darbu ir naudojamos produktams bei paslaugoms kurti, pvz.: mašinos, įrengimai, gamybiniai pastatai ir pan.; 2) kaip pinigai reiškia fondus, kurie skirti kapitalui, kaip gamybos veiksniui, pirkti; 3) apskaitoje gali reikšti įmonės nuosavą kapitalą, grynąjį turto arba akcininkui priklausančią bendrovės turto dalį. Kapitalistas yra kapitalo, kaip gamybos veiksnio, savininkas. Akcinis kapitalas – akcinės bendrovės kapitalo kiekis, kuris suformuojamas parduodant akcijas. Finansinis kapitalas – finansiniai aktyvai (banko sąskaitos, obligacijos ir paprastosios akcijos). Fizinis kapitalas – kapitalas, kurį sudaro gamybos priemonės, žemė ir pan. Pagrindinis kapitalas – gamybos procese esanti kapitalo dalis, kurios vertė į produkciją perkeliama pamažu. Realusis kapitalas – gamyboje naudojamos ekonominės gėrybės, kurios yra ankstesnės gamybos rezultatas (pastatai, įrengimai, mašinos ir pan.). Skolinamasis kapitalas – piniginis kapitalas, kurio savininkas duoda jį kitiems asmenims nustatytam laikui su sąlyga grąžinti jį ir užmokėti už tai tam tikras palūkanas.