pinigų ar kitų vertybių perdavimas kitam ekonominiam subjektui, nereikalaujant jų grąžinimo arba apmokėjimo. Labdaros bendrovė yra nekomercinė bendrovė, sukurta teikti labdarą. Labdaros fondas yra finansinis nekomercinės organizacijos veiklos pagrindas, sukuriamas iš labdaringų įnašų. Lietuvos Respublikoje labdara – tai savanoriška ir neatlyginama materialinė šalpa arba nemokamas paslaugų teikimas siekiant šelpti asmenis (kuriems to reikia), labdaros ir Karito organizacijas, fondus, religijos centrus ir vienuolijas (teikiančias labdarą ir paramą asmenims), lietuvių bendruomenes, esančias užsienyje, nukentėjusius dėl karo ar gaivalinių nelaimių, ekologinių katastrofų, užkrečiamų ligų epidemijų ir padėti įsidarbinti (steigiant darbo vietas arba perkvalifikuojant darbo netekusius socialiai remtinus asmenis). Fiziniams ir juridiniams asmenims, davusiems labdarą, gali būti taikomos pajamų (pelno) mokesčio lengvatos.

neturinti narių ne pelno organizacija, kurios veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitoms Labdaros ir paramos įstatymo nustatytoms sritims.

siekis turėti gėrybę dabar, o ne ateityje. Laiko preferencija yra natūralus žmogaus noras. Jos teorija yra visuma teiginių, susijusių su dabartinio individų gėrybių vartojimo pirmenybe būsimojo vartojimo atžvilgiu.

1. ilgas – laikotarpis, per kurį kinta visi gamybos ištekliai, ateina į rinką naujos įmonės arba jos išeina;
2. labai ilgas – laikotarpis, per kurį kinta visi gamybos ištekliai ir technologija;
3. trumpas laikotarpis, per kurį nekinta vienas ar daugiau išteklių;
4. labai trumpas laikotarpis, per kurį nesikeičia nei vienas gamybos išteklius.

ūkinei ir finansinei veiklai skirta šalies teritorijos dalis, kurioje yra įstatymų nustatytos ūkio subjektams specialios ekonominės ir teisinės funkcionavimo sąlygos; joje taikomas preferencinis režimas; atleidžiama nuo muitų ir kitų mokesčių; dažniausiai sukuriama jūrų ir oro uostuose ar kitose vietose, patraukliose kuriuo nors požiūriu užsienio investuotojams.

valstybės nesikišimo į tarptautinę prekybą politika, kuri vyksta pagal tarptautinį darbo pasidalinimą ir palyginamojo pranašumo teoriją. Tokia politika padeda efektyviai paskirstyti pasaulinius resursus ir maksimizuoti pasaulines pajamas. Laisvoji prekyba labai retai buvo kokios tai šalies praktikuojama, nekalbant jau apie visą šalių sandraugą. Valstybė gali kištis į tarptautinę prekybą dėl neekonominių priežasčių, pavyzdžiui, dėl nacionalinio saugumo užtikrinimo arba dėl socialinių priežasčių (valstietijos arba varguomenės palaikymo), arba dėl ekonominių priežasčių. Pastarosioms priskiriama: svarbiausių pramonės šakų apsauga nuo importo, jaunų šakų apsauga, palankių prekybos sąlygų sudarymas ir importo iš šalių, kuriose mokami gyventojams maži darbo užmokesčiai, apsauga.

rinka, kurioje nėra valstybinio kišimosi (reguliavimo) ir netrukdomai veikia paklausos ir pasiūlos jėgos. Tokios rinkos nėra nė vienoje šalyje.

šalies teritorijos dalis, kurioje numatomos užsienio prekybos lengvatos, pvz.: muitų, mokesčių, užsienio investicijų ir kt.