teorija, aiškinanti, jog žmonės supranta, kaip veikia ekonomika, ir sugeba mokytis iš klaidų. Būsimos ūkio raidos lūkesčiai yra racionalūs, jei jie nėra šališki turimos informacijos atžvilgiu. Jie gali būti adaptyviniai – jei žmonės suvokia ekonomikos ateitį būtent tokią pat, kaip praeityje, arba koreguojantys – jei žmonės suvokia praeityje darę ūkinių sprendimų klaidų. Teorijos šalininkai teigia, kad dėl lūkesčių racionalumo numatomos makroekonominės priemonės nedarys reikiamo poveikio realiajai BNP apimčiai ir nedarbo lygiui. Tačiau racionaliųjų lūkesčių modelis labai tinkamas laisvosios konkurencijos rinkose.

viena iš efektyvaus gyventojų užimtumo prielaidų. Užimtumo racionalumą lemia ekonominių, socialinių ir organizacinių–techninių sąlygų kompleksas. Pirmoji racionalaus užimtumo ekonominė prielaida yra visuomeniškai naudingas darbo pobūdis, kai darbas kuria visuomenei reikiamas materialines ir dvasines vertybes, kurias galima realizuoti. Ne mažiau svarbi vertybių ir paslaugų kokybė. Gamybos struktūra gali atitikti visuomenės poreikių struktūrą, tačiau jos gali netenkinti gaminių ir paslaugų kokybė. Užimtumo racionalumą rodo ir darbo jėgos profesinė–kvalifikacinė struktūra, kurią lemia darbo pasidalijimo ir technikos bei technologijos lygis. Darbo vietų struktūra taip pat turi būti racionali. Socialinės racionalaus užimtumo sąlygos susijusios su darbuotojo asmenybės vystymusi, gyvenimo lygiu, poreikių tenkinimu, darbo jėgos atkūrimo kokybe. Techninės–organizacinės racionalaus užimtumo sąlygos yra pažangios technikos ir technologijos panaudojimas, tobulas darbo organizavimas, geros darbo sąlygos, patikima darbo apsauga, racionalus darbo ir poilsio režimas ir pan.

palūkanų norma, išreikšta pastoviais piniginiais vienetais. Ši norma yra nominali palūkanų norma, koreguota atsižvelgiant į pinigų perkamosios galios pokytį.

šeimų pajamos, paverstos prekėmis, kurias galima įsigyti už nominalias pajamas, pakoreguotas pagal kainų lygio pokytį. Realiųjų pajamų dydį lemia realusis darbo užmokestis ir valstybės priemokos (specialiosios, tiesioginės, netiesioginės). Realųjį darbo užmokestį sudaro prekių ir paslaugų suma, kurią galima įsigyti už nominalų darbo užmokestį. Prie realiųjų pajamų priskaičiuojamos taip pat pajamos, gaunamos palūkanų, pelno ir rentos pavidalu.

rinka, apimanti tam tikrą teritoriją. Šalies darbo rinkos regioninis pasiskirstymas dažniausiai sutampa su teritoriniais–administraciniais vienetais.

valstybės priemonių sistema, siekianti pašalinti esmines disproporcijas tarp atskirų šalies regionų ekonominio bei socialinio išsivystymo lygio (gamybos, nedarbo, pajamų vienam gyventojui lygio ir pan.). Regioninė politika įgyvendinama įvairiomis priemonėmis: finansinių paskatų suteikimas (investicijų subsidijos); mokesčių mažinimas arba laikinas įmonių, pasirengusių kurtis numatytuose ekonominės plėtros regionuose, atleidimas nuo jų; valstybės investicijos į ekonominės ir socialinės infrastruktūros (transporto ir ryšių, švietimo ir sveikatos apsaugos tinklo ir pan.) plėtrą šiuose regionuose. Regioninės politikos tikslas – spartinti gamybos vystymą, didinti užimtumą atsilikusiuose regionuose didinant investicijas, skatinant kurtis naujas firmas ir pramonės šakas. Regioninės politikos svarbi sudedamoji dalis – darbo rinkos politika.

kryptingas, veiksmingas procesas, kuriuo siekiama išsaugoti arba pakeisti bet kokį socialinį ir ekonominį reiškinį ekonominėmis, socialinėmis, organizacinėmis ir kitokiomis priemonėmis.

šantažas, grasinimai, turto prievartavimas, norint gauti neteisėtas pajamas. Reketas plačiai paplitęs tarp organizuotų nusikaltėlių.